„Žiema, kai gimė Pašiauštaplunksnis“ – Lauros Sintijos Černiauskaitės knyga vaikams. Neįtikėtini mergaitės Degtukės kalėdiniai nuotykiai.
Laura Sintija Černiauskaitė – prozininkė, žurnalistė, dramaturgė, yra išleidusi septynias knygas. 1994 m. apdovanota Mariaus Katiliškio premija, 2004 m. pjesė „Liučė čiuožia“ laimėjo pirmąją vietą Berlyno teatrų festivalyje „Theatertreffen“, 2005 m. apdovanota Jono Marcinkevičiaus premija, 2008 m. tapo Kazimiero Barėno premijos laureate, 2009-aisiais rašytojai įteikta Europos Sąjungos literatūros premija, 2011 m. – Jurgos Ivanauskaitės premija.
Lauros Sintijos Černiauskaitės apysaka „Žiema, kai gimė Pašiauštaplunksnis“ – knyga, skirta vaikams, beįžengiantiems į paauglystės metus. Paauglystė – laikotarpis, kai jaunas žmogus pradeda uždavinėti (ir sau, ir kitiems) labai sudėtingus klausimus, į kuriuos atsakymų dažnokai neranda ir ne vieną dešimtmetį pragyvenęs žmogus.
Autorė meistriškai įveda į vaiko pasaulį, kuriame atsispindi ir baimės, ir viltys, ir svajonės, pirmieji pamąstymai apie anapusinį pasaulį. Knygos herojai patiria neįtikėtinų, kvapą gniaužiančių nuotykių, nors taip ir lieka neaišku – tikrų ar tik menamų.
Ištrauka iš knygos
ANT LEDO
Degtukė nubudo su ašaromis akyse; kurį laiką nenorėjo net pasijudinti. Pašiauštaplunksnio niekur nebuvo matyti. Ir gerai! Kažkodėl truputį ant jo pyko, truputį gėdijosi… Iš pasikeitusios šviesos ji suprato, kad artinasi pietūs; šykšti žiemos saulė, šiaip ne taip persismelkusi per storus debesis, suspindo ant palatos sienos. Jos šviesa tarytum atsėlino iš sapno ir dėl to dar labiau norėjosi verkti. Verkti, kol pagaliau atsitiks kas nors gera.
O tai netrukus ir atsitiko! Durys tylutėliai prasivėrė, jų plyšyje išdygo dvi smalsios galvutės: baltai kepurėta Luknės ir juodai kepurėta Giriaus. Degtukė net žagtelėjo.
– Ką tik jus sapnavau, – nusišluosčiusi ašaras sumurmėjo ji.
– Tai žinok, kad jau nebesapnuoji, – nusitraukdamas kepurę pareiškė Girius ir apsidairė, vertindamas palatą. – O pas tave visai nebjauru!..
– Ką čia veikiat?
Luknė linksmai sukikeno, Degtukės nuostaba ją aiškiai džiugino.
– O kaip tau atrodo? Atvažiavome aplankyti sergančios draugės, – atrėžė Girius, žvaliai vaikščiodamas po visą palatą. Tik kad joje toli nenueisi… – Taip, visai norėčiau čia pagulėti, – pagaliau konstatavo jis.
– Fu, pažiūrėk į savo batus, – susiraukė Luknė.
Nuo Giriaus pusbačių dribo purvinas sniegas, bet jam buvo nė motais. Jis atsisėdo ant tuščiosios lovos ir įsmeigė į Degtukę tiriamą žvilgsnį.
– Kaip mane radot? – neatlyžo ji.
– Ką, ar nepažįsti Giriaus? – nusijuokė Luknė.
Ji atsisagstė kailinėlius ir pasilenkė pabučiuoti draugės.
– Ne ne! – atsitraukė Degtukė. – Nebučiuok, užsikrėsi!..
– Laikyk ją! – įsakė Girius.
Jie čiupo Degtukę už rankų, prispaudė prie pagalvės ir puolė kaip išprotėję bučiuoti jos skruostus, kaktą ir lūpas. Iš pradžių Degtukė ne juokais išsigando, bet netrukus ėmė įtarti, jog tai dar vienas pokštas, kurio esmę ji tuoj sužinos. Be to, į lūpas ją daugiausia bučiavo Girius, ir nuo tų bučinių ji visa ėmė gal net visai maloniai dilgčioti. Pagaliau tai užtruko; reikėjo ką nors daryti, ir Degtukė, nudavusi, jog supyko, ėmė muistytis:
– Ką čia darot, durniai!.. Paleiskit!!!
Jie paleido; su tuo pačiu įkarščiu, su kuriuo ką tik bučiavosi, pagavo net susirietę žvengti.
– Kas jums darosi? Nieko nesuprantu, – Degtukė pati vos laikėsi nesijuokus.
– Nepyk, mes čia to ir atvažiavome… Užsikrėsti, – kiek aprimusi paaiškino Luknė. – Į mane nežiūrėk, tai Giriaus idėja!
– Jūs visai išprotėjot, – susižavėjusi sumurmėjo Degtukė.
– Aha. Aš irgi taip sakau, – pritarė Luknė. – Bet jis tingi eit į mokyklą.
Kaip visada, ji palaikė brolį per daug nemąstydama, nes su juo visada būdavo smagu.
– Ar tau labai bloga? – gydytojo tonu pasiteiravo Girius Degtukės.
– Visai ne.
– Tai renkis, važiuojam į „Akropolį“ pasibastyt ir pačiuožinėt, juk čia baisiai nuobodu, vargšele.
Degtukė norėjo atsakyti, kad dar neturėjo laiko kaip reikiant panuobodžiauti, tačiau ginčytis su Giriumi buvo beprasmiška. Ji nuleido kojas ant grindų ir pamėgino atsistoti: jos virpėjo lyg pervirę makaronai. Nusprendusi į šį reiškinį nekreipti dėmesio, nutapeno prie sieninės spintos ir liepė Giriui nusigręžti. Luknė padavinėjo drabužius. Apsirengti nebuvo taip paprasta, kaip galėjai tikėtis, liga Degtukę taip sulėtino, kad net juokinga. Girius niršo:
– Bet jūs, mergos, ir krapštotės!
Kai Degtukė pagaliau apsirengė, akies kampeliu ieškodama Pašiauštaplunksnio ir mėgindama atspėti, kur jis užlindo šį kartą, Luknė privedė ją prie lango ir parodė ligoninės kieme stovintį juodą džipą. Prie jo vairo su didžiule kailine kepure ant galvos sėdėjo Bronė ir dažėsi lūpas oranžiniu kaip morka lūpdažiu.
– Nieko sau, – sumurmėjo Degtukė. – Tėvas, aišku, nieko nežino?
– Spėk, ar jam rūpi?
Degtukė žinojo, kad Brunavičiaus dvyniai beveik nemato, dažnai ir nakvoja su aukle, o su tėvu bendrauja telefonu arba elektroniniu paštu.
– Bet kaip įkalbėjot ją? – Degtukė parodė į Bronę.
– Šita boba už šimtą litų bet ką padarys, – su panieka atšovė Girius.
Ant ledo Degtukė stovėjo pirmą kartą. Kojos virpėjo ir visai neketino klausyti savo šeimininkės, nuo ledo vėsos ir aplinkui zujančių čiuožėjų Degtukę krėtė šiurpas. Atrodė, kad blizgantys pačiūžų peiliai raižo ne tik ledą, bet ir ją pačią, jie erzino net labiau už garsiai plyšojančią muziką, kuri kitu atveju Degtukei gal net būtų patikusi. Bet tik ne šiandien. Bronė sėdėjo kavinėje už skaidrios pertvaros ir žiaumodama tortą visą laiką su kažkuo plepėjo telefonu, o ant stalo lyg koks meškos snukis pūpsojo kailinė kepurė.
– Aš nenoriu, – purtė galvą Degtukė. Bet niekas jos neklausė.
Girius su Lukne ištempė ją į arenos vidurį; visa laimė, kad tvirtai laikė už rankų kantriai mokydami:
– O dabar piešk kojomis apverstą eglutę!
Degtukė pamėgino, bet turbūt įsivaizdavo apverstą eglutę kitaip negu jie, nes vos neišsitiesė.
Luknė leipo juokais:
– Kas čia sudėtingo? Statai koją – čiūžt! Statai kitą – čiūžt!
Paleidusi Degtukę ji išsiveržė į priekį, demonstruodama tokius grakščius „čiūžt“, kad Degtukė ir vėl susverdėjo, šį kartą iš nevilties. Ji sustojo, abiem rankomis įsikibo Giriui į rankovę ir maldaujamai pažvelgė.
– Atsipalaiduok, ji gi čiuožia nuo ketverių metų, – paguodė jis. – Pirmyn!..
Degtukė labai nedrąsiai nubrėžė ant ledo dar vieną apverstos eglutės „šaką“.
– Neblogai, neblogai, – drąsino Girius.
– Tu ne eik, o čiuožk! – iš tolo šūktelėjo Luknė. Ji akivaizdžiai nebeturėjo kantrybės terliotis su tokia nemokša ir čiuožė savo malonumui.
Degtukė irgi „čiuožė“. Virpančiomis kojomis, atkišusi užpakalį ir prakaituojančiais pirštais įsikibusi į Girių. Jautėsi tokia apsalusi nuo jo artumo ir taip bijojo jį apvilti, kad stengėsi turbūt labiau dėl jo negu dėl savęs. Jis buvo atidus, švelnus ir draugiškas, koks prie kitų niekada nedrįsdavo pasirodyti. Tik Degtukei tekdavo laimė kartais išvysti gerąjį Giriaus veidą. Jei tik ji būtų mokėjusi čiuožti… Kaip grakščiai jie atrodytų ant ledo susikibę už rankų! Patyliukais ji pasižadėjo trūks plyš išmokti. Ir kaip tik tada, kai jau, atrodo, ėmė sektis, kai Degtukė išdrįso trumpam pasileisti, juos nelyginant vabalų būrys aplenkė vaikigaliai. Vienas netyčia užkliudė Degtukę, ji susverdėjo ir dribo ant užpakalio taip skaudžiai, kad akyse sutavaravo žali ratilai. Vaikigaliai krizendami atsigręžė, o ją pastūmęs mestelėjo:
– Geeeras, merga visai čiuožt nemoka!
– Varyk iš čia, suski, – užsiuto Girius.
Vaikigaliams tai visai nepatiko. Degtukė matė, kaip jie apsigręžia ir, grėsmingai brėždami apverstas eglutes, artėja prie jų pasiruošę pulti Girių. Bet jis visai nepabūgo, net priešingai. Girius mėgo kovoti ir nugalėti, kitaip su juo ir nenutikdavo. Išsigando Degtukė. Ji pasikėlė ant ledo keturiomis ir pamėgino atsistoti, bet neįstengė. Jai padėjo pričiuožusi Luknė. Tuo metu penketas vaikigalių apsupo Girių ir keiksnodami bei piktai krizendami ėmė jį stumdyti.
– Tu palauk, aš tuoj, – išplėtusi šnerves šnipštelėjo Luknė Degtukei.
Ji lyg boksininkė sugniaužė pirštinėtus kumščius, įsibėgėjo ir iš visų jėgų trenkėsi į nugarą stambiausiam bernui. Nuo netikėto smūgio jis davėsi į priekį ir užkliudė kitą, o tas – šalia stovintį, taigi trys vaikigaliai jau gulėjo ant ledo, o likę du, atšokę į šalis, sumišę prapliupo žvengti. Girius, to tik ir laukęs, prišoko prie vadeivos ir pastūmė jį pačiūžos šonu lyg šiukšlių maišą. Jis visas liepsnojo iš įniršio ir pasitenkinimo. Degtukė išsigando, kad įsismarkavęs nesužeistų pargriuvėlio, kurio bendrai neskubėjo gelbėti.
Bet tada įvyko šis tas jau visai netikėta.
Per ledą atskubėjo du juodai apsirengę vyrukai su juodomis kepurėmis. Vienas čiupo Girių, kitas – Luknę, ir, persimetęs per petį kaip maišus išsinešė į persirengimo kambarius. Iš pradžių Degtukė palaikė juos apsaugos darbuotojais, tramdančiais įsipešusius vaikus, ir, stebėdama, kaip dvyniai daužosi ir rėkia kabėdami žemyn galvomis, karštligiškai svarstė, ar jiems iškvies policiją. Tačiau kažkas čia buvo ne taip… Visų pirma, vyrukai nusitaikė tik į Luknę ir Girių, bet nekreipė dėmesio į vaikigalius. O juk per stebėjimo monitorius turėjo matyti, kad jovalą užvirė jie. Antra, ji staiga lyg per miglą atsiminė, kaip vaikams pešantis Bronė atsistojo ir kažkam pirštu parodė į Brunavičiukus, tarsi reikalaudama, kad juos sučiuptų. Taip, ji pažinojo tuos vyrukus ir aiškiai bei įsakmiai bedė pirštu į savo išlepusius auklėtinius, kurių slapta nekentė. Ką visa tai reiškia? Degtukei pasidarė bloga. Ji atsiminė, kad vis dar stovi ant ledo, kojos ėmė „žvairuoti“, apimta panikos ji vėl šleptelėjo ant užpakalio ir tyliai suriko:
– Pašiauštaplunksniiii!!!..
Nesitikėdama, kad jis išgirs. Bet tą pačią akimirką jis išdygo priešais ir ištiesė ranką, padėdamas atsikelti.
– Kas čia vyksta? – purtydama nuo kelnių sniegelį paklausė Degtukė.
– Tavo draugus ką tik pagrobė pradedančių banditėlių gauja… – išsišiepė Pašiauštaplunksnis. – Gal nori sužinoti, kas jos vadeiva? – jis oriai bakstelėjo ton pusėn, kur ką tik sėdėjo auklė.
– Broncė?.. Netikiu… Iš kur tu viską žinai?
Pašiauštaplunksnis pašnairavo į Degtukę, tarsi primindamas: pati sakei, kad aš nepaprastas. Tai ko čia stebiesi?
– Jei nori žinoti, tai ji pakišo vaikams mintį be tėvo žinios atsibelsti taip toli nuo namų. Ji seniai laukė tokios progos. O tie naivuoliai įsivaizduoja, kad patys sugalvojo!
– Vajetau! Ką dabar darysim?
Pašiauštaplunksnis atkišo Degtukei mašinos raktelį.
– Kas čia?
– Raktelis nuo Bronės džipo, kuris stovi mašinų aikštelėje ir kurio jai nebeprireiks, – mirktelėjo Pašiauštaplunksnis. – Jie jau rieda mėlynu autobusiuku į sodo namelį.
– Į kokį dar sodo namelį?
– Bronės… Tai kvailiai! – kažkodėl džiūgavo Pašiauštaplunksnis. Jis nekantriai sutarškino rakteliu: – Greičiau imk, ir bėgam. Bus smagu!
– Bet iš kur jį gavai?
Pašiauštaplunksnis vėl priekaištingai pašnairavo į draugę.
– Ką man siūlai, mažyli? Vairuoti džipą?
– O kas čia tokio? – tempdamas Degtukę persirengti nekantravo Pašiauštaplunksnis.
– Bet man tik dešimt metų!
– O man – tik šešeri. Ne metai svarbu, mergyt! – jis atraišiojo pačiūžas ir nutraukė jas Degtukei nuo kojų.
– Bet aš neturiu jokio supratimo apie vairavimą…
– Turi. Juk sėdi šalia, kai vairuoja tėvai, ar ne? Be to, dabar aš sėdėsiu šalia ir smulkiai nurodinėsiu, ką daryti.
– Bet juk tau net priekyje važiuoti negalima!
– Degtuke, apsidairyk – mane matai tik tu.
Degtukė apsidairė. Tikrai – niekas nekreipė dėmesio į keistą jųdviejų porelę, visi atrodė susirūpinę tik savimi. Ji apsiavė aulinukus ir atsistojo, Pašiauštaplunksnis padavė pūkinę striukę ir baltąją kepurę su bumbulu. O striukės kišenėje sukrutėjo mažas nekaltas raktelis nuo Bronės džipo.
